kūtnara

×kū́tnara (nlt.) sf. (1), kùtnara (1) Sr menk. kailis, oda (kalbant apie žmogų): Aš tau kū́tnarą par galvą numausu! Kl. ^ Ar nenori biškį par tą kū́tnarą (ar nenori gauti mušti)?! Žd.

◊ kū́tnarą įdúoti gauti mušti: Įduosi kūtnarą bemasinuodamas (bemeluodamas) Šts.

į kū́tnarą gáuti būti sumuštam: Ėmė kibties savo tarpe, katras gerai gavo į kūtnarą Šts.